Įsivaizduokite, kad Europos padangė yra orkestras. Kiekvienam subjektui tenka tam tikras vaidmuo. Nuo lėktuvo pilotų ir keleivių salono įgulos iki inžinierių, skrydžių vadovų ir saugos specialistų ant žemės. Visi kartu jie užtikrina, kad visos aviacijos saugos natos derėtų.
EASA nustato ritmą ir rengia partitūrą. Ji taip pat apibrėžia, ką reiškia būti įgudusiu šio orkestro muzikantu. Nacionalinės aviacijos institucijos užtikrina, kad orkestre būtų pakankamai muzikantų, instrumentai – tinkamai suderinti ir kad visi grotų tai, ką reikia. Šios institucijos kiekvienoje valstybėje narėje taiko EASA taisykles, prižiūri veiklą ir vietos lygmeniu koordinuoja saugą.
Kartu jos visoje Europoje užtikrina saugių ir veiksmingų skrydžių simfoniją. Šiame straipsnyje aiškiname, kas yra nacionalinės aviacijos institucijos, ką jos daro ir kaip jos bendradarbiauja su EASA.
Kas yra nacionalinė aviacijos institucija?
Nacionalinė aviacijos institucija, dažnai vadinama nacionaline kompetentinga institucija arba civilinės aviacijos institucija, yra vyriausybinė įstaiga, atsakinga už civilinės aviacijos priežiūrą konkrečioje šalyje.
Kiek yra nacionalinių aviacijos institucijų?
Europos Sąjungos sistemoje kiekviena EASA valstybė narė (iš viso jų – 31) turi savo nacionalinę aviacijos instituciją, veikiančią kaip kompetentinga institucija. Tai – 27 ES valstybės narės ir 4 ELPA valstybės: Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija.
Tačiau pati struktūra kiekvienoje šalyje gali skirtis. Vienose valstybėse viena organizacija apima visas aviacijos sritis, kitose atsakomybe dalijasi kelios valdžios institucijos. Federacinėse valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, regioniniu (žemių) lygmeniu gali būti net kelios nacionalinės aviacijos institucijos, pavyzdžiui, iki 20 institucijų vien aerodromų srityje.
Nacionalinių aviacijos institucijų atsakomybės sritys
Jų atsakomybė apima įvairią veiklą. Tai gali būti tiek pilotų ir inžinierių licencijų išdavimas, tiek su gamyba ir nepertraukiamuoju tinkamumu skraidyti susijusių organizacijų patvirtinimas. Jos taip pat išduoda oro vežėjo pažymėjimus, skirtus komerciniam oro transportui, išskyrus atvejus, kai ši atsakomybė perduota EASA.
Iškilus saugos problemų, nacionalinės aviacijos institucijos taip pat vykdo tyrimą ir reikalauja imtis taisomųjų veiksmų. Be šių užduočių, nacionalinės aviacijos institucijos keičiasi saugos duomenimis, įspėjimais ir rekomendacijomis su EASA ir kitomis nacionalinėmis institucijomis, taip visoje Europoje prisidėdamos prie bendros saugos kultūros.
Kaip nacionalinės aviacijos institucijos ir EASA bendradarbiauja
Vienas akivaizdžiausių EASA ir nacionalinių aviacijos institucijų bendradarbiavimo pavyzdžių yra užduočių paskirstymas ir perdavimas. EASA tam tikras sertifikavimo, patvirtinimo arba atitikties vertinimo funkcijas gali perduoti akredituotai nacionalinei aviacijos institucijai. Pavyzdžiui, nacionalinės aviacijos institucijos gali patikrinti, ar techninės priežiūros organizacijos procedūros atitinka EASA taisykles, ir pateikti rekomendaciją EASA, o ši turi teisę priimti galutinį sprendimą išduoti arba pakeisti pažymėjimą.
Taigi, iš to matyti, kad taikomas vienas svarbiausių ES principų – subsidiarumo; tai reiškia, kad veiksmų imamasi tuo lygmeniu, kuriuo jų imtis tinkamiausia. Praktiškai, taisyklės rengiamos centriniu EASA lygmeniu, o licencijavimas ir sertifikavimas dažnai atliekami nacionaliniu lygmeniu.
Pažymėjimų pripažinimas
Europos aviacijos bendrosios rinkos pagrindas – pažymėjimų tarpusavio pripažinimas. Visų ES valstybių narių (arba pačios EASA) išduotas pažymėjimas, licencija arba patvirtinimas savaime pripažįstami 31 EASA valstybėje. Šia sistema užtikrinamas sklandus ir saugus orlaivių, dalių ir aviacijos paslaugų srautas per sienas, kartu išlaikant aukštą saugos lygį.
Dalijimasis saugos duomenimis
Tai dar viena svarbi bendradarbiavimo sritis. Nacionalinės aviacijos institucijos renka pranešimus apie joms priklausančioje teritorijoje įvykusius incidentus ir įvykius ir šią informaciją įtraukia į EASA centrinę duomenų bazę. EASA analizuoja duomenis, nustato saugos tendencijas ir skelbia saugos rekomendacijas arba direktyvas, o nacionalinės aviacijos institucijos jas įgyvendina nacionaliniu lygiu. Šis nuolatinis keitimasis saugos žvalgybos duomenimis papildomas tokiomis programomis kaip Rizikos analizės ir valdymo programa (RAMP) – pagal ją sistemingai vertinama saugos rizika visoje Europoje, užtikrinant, kad pavienėse ES valstybėse narėse įgyta patirtis būtų naudinga visai aviacijos bendruomenei.
EASA ir nacionalinių aviacijos institucijų praktinio bendradarbiavimo pavyzdžiai
Bepiločiai orlaiviai
Tinkamas bendros atsakomybės pavyzdys – naujesnių sričių, pavyzdžiui, bepiločių orlaivių (dar vadinamų bepiločių orlaivių sistema), reguliavimas. Dronų pilotai privalo registruotis valstybės narės, kurioje vykdo veiklą, nacionalinėje aviacijos institucijoje. Nacionalinės aviacijos institucijos taip pat vertina bepiločių orlaivių pilotų kompetenciją, nustato ir dokumentais patvirtina nacionalinę bepiločių orlaivių sistemos geografinę zoną ir užtikrina atitiktį Europos taisyklėms, o EASA nustato visa apimančią sistemą ir gaires.
Oro vežėjai
Panašiai, oro vežėjo (pavyzdžiui, keleivinio, krovininio, regioninio oro vežėjo) pažymėjimus paprastai išduoda nacionalinės institucijos, nors tam tikromis aplinkybėmis valstybės narės šią atsakomybę gali perduoti EASA (pavyzdžiui, kai veikla yra tarptautinė ir apima kelias ES šalis, valstybė neturi techninių galimybių ir pan.).
Orlaivių sertifikavimas
Orlaivių sertifikavimo srityje EASA yra atsakinga už naujų orlaivių tipo ir didelio masto projektavimo pakeitimų patvirtinimą, o nacionalinės aviacijos institucijos valdo didelę techninės priežiūros ir mokymo organizacijų patvirtinimo ir priežiūros veiklos dalį.
Partnerystė, ES užtikrinanti saugius skrydžius
Nacionalinių aviacijos institucijų ir EASA bendradarbiavimas – vienas svarbiausių Europos aviacijos saugos veiksnių. Nacionalinės aviacijos institucijos užtikrina lankstumą, teikia vietos lygmens ekspertines žinias, taip pat žinias, susijusias su nacionalinėmis sistemomis, o EASA užtikrina vienodumą, atskaitomybę ir tarptautinį koordinavimą. Drauge jos pasirūpina, kad centrinės institucijos ir nacionalinių institucijų atsakomybės sritys būtų tinkamai subalansuotos.